Šiaurės tautų žmonių ir gyvūnų santykių samprata

I

Mažas miestelis – vingiuotos gatvės ir grotuoti namai. Namai, kurie nei iš tolo neprimena gimtųjų. Gyventojai – vieniši ir dažniausiai pro grotų tarpus spokso kažkur į tolį. Tačiau miestelio lankytojai, visuomet patenkinti, atsiveda savo atžalas ir spokso į už geležinių strypų įkalintą laukinį gyvenimą, kuris net turint milžinišką vaizduotę neprimena tokio. Greičiau tai primena laukinių žvėrių bendrabutį arba laukinės gamtos meno kurinių ekspoziciją. Lankytojai spokso, nustemba ir juokiasi. Kažkas į narvą įmeta obuolį ir su nekantrumu stebi, kas įvyks, dažniausiai neįvyksta niekas. Kažkas skaito lentelę su gyventojo „biografija“ iš kur jis kilęs, kur jo namai, ką jis mėgsta valgyti ir panašiai. Miestelis žmogui – tai gero, šeimyninio laisvalaikio praleidimo forma, atsipalaidavimas, keistas bandymas pažinti laukinį pasaulį. O jo gyventojams, tai liūdna kasdienybė, bukinanti juos kaip laukinius žvėris. Kas prisitaikė, o kas per dieną šokinėja ir netiki, jog nebesubėgės atrasti išėjimo į džiungles. Kai pasibaigia ilga diena ir miestelis ištuštėja, vilkas, kuris visą dieną miegojo pradeda savo ilgesingą staugimą.

Tikriausiai neatrasim Vakarų pasaulyje baisesnės vietos liudijančios Vakariečio žmogaus santykį su laukiniais žvėrimis, kaip zoologijos sodas. Zoologijos sodas, visuomet man atrodė, kaip žvėrių, kurie niekuo nenusikalto žmogui, kalėjimas. Tačiau niekada nebuvau susimąsčiusi, kad tai gali atskleisti Vakariečio žmogaus santykį su jais, kol nepradėjau ruoštis šiam darbui. Skaitydama straipsnius ir knygų skyrius nustebau supratusi, kaip žmogus moka sugyventi su savo aplinka ir joje gyvenančiais gyvūnais. Labiausiai džiugino atradimas, jog yra žmonių, kurie dar moka gyventi šalia ir iš vien su jais. Šiame darbe, bandant atskleisti šiaurės tautų žmonių ir gyvūnų santykių sampratą, norėčiau aptarti tokius klausimus: Vakarų pasaulio žmonių požiūrį į gyvūnus bei požiūrį į Šiaurės tautų žmonių-gyvūnų santykių supratimą; mitus bei religines praktikas konstruojančias žvėries sampratą ir, galiausiai, medžioklę, kaip resiproksiją tarp žmogaus ir žvėries, bei jų tarpusavio santykius.

Tam, kad geriau suprastumėm Šiaurės tautų žmonių santykį su gyvūnais, reikia aptarti, kaip Vakarų pasaulio žmonės įsivaizduoja gamtos ir žmonijos santykį. Šį santykį aptaria Ingold, jis teigia, jog dažnai vakarietiškoje tradicijoje išskiriamos dvi sritys „žmonija“ (humanity) ir „gamta“ (nature) (Ingold, 2000:63). Tai reiškia, jog visi gyvūnai ir žvėrys nepriklausomai nuo jų rūšies priklauso gamtos sferai, tačiau žmogus, kaip vienintelė išimtis, jai nepriklauso, kadangi jo žmogiškumo esmė yra bandymas peržengti gamtos ribas. Tačiau žmogus gyvena keistą dvigubą gyvenimą, „pusiau gamtoje ir pusiau už jos ribų, kaip organizmai su kūnu ir asmenys su protu“ (Ingold, 2000:63). Ši dichotomija gali atskleisti įdomų dalyką, jog žmogus, kaip „organizmas“ priklauso nuo gamtos ir daugeliu atžvilgiu, niekaip negali peržengti jos ribų, jis jos nugalėti negali. Tačiau žmogus, kaip asmuo turintis protą ir kuriantis kultūrą jis peržengia daugumą gamtos ribų ir dažnai pradeda į ją žiūrėti, kaip į objektą. Taigi, gamta „pati tampa kaip žaliava, kaip žmonių konstrukcijos projektavimas“ (Ingold, 2000:63).

Žmogaus kuriamos civilizacijos pakilimas gali būti siejamas ne tik su požiūriu, jog gamta yra žaliava (įvairūs gamtos ištekliai), bet ir su gamtos domestikacija. Ši domestikavimo koncepcija gali būti suprantama, kaip atskyros taškas tarp žmonijos ir gamtos. Pasak Ducos „Domestikavimas gali būti nusakomas, kai egzistuojantys gyvūnai, kaip objektai, yra integruojami į žmonių grupės socio-ekominę organizaciją.“ (Ingold, 2000:64). Taigi, tai žmoniją iškėlė virš gamtos ir lyg suteikė teisę žmonėms savintis gyvūnus kaip gamtos objektus. Čia galime prisiminti mano minėtą pavyzdį apie zoologijos sodą. Tai vienas žmogaus bandymo dominuoti gamtoje įrodymų. Zoologijos sodas – tai lyg žmogaus galių iškėlimas virš gamtos. Tai savavališkas sprendimas, kaip, kas ir kur turi gyventi ir kokiomis sąlygomis. Ingold pastebi, jog toks dominavimas Vakarų pasaulyje apima jau ne tik gamtą, bet ir žmonių tarpusavio santykius (Ingold, 2000:76). Dažnai kasdieniniame šiuolaikiniame pasaulyje galime pastebėti, kaip žmonės, turintys daugiau galių, bando sutvarkyti, kitų, silpnesnių žmonių, gyvenimus.

Iš ką tik aptarto Vakariečių konstruojamo požiūrio į gamtą išplaukia kitas požiūris į medžiotojus-rankiotojus. XIX amžiaus antropologų darbuose „laukiniai“ medžiotojai-rankiotojai apibūdinami, kaip „gyvenantys kaip gyvūnai“ arba „gyveną šiek tiek geriau nei gyvūnai“ (Ingold, 2000:62). To meto Vakariečiai vietinius gyventojus laikė žemesne rūšimi ir nepripažino jų, kaip lygiaverčių. Taigi čia ir vėl išryškėja žmogaus bandymas nugalėti gyvuliškumo būklę, kuria apsiriboja visi kiti gyvi padarai, tame tarpe ir medžiotojai-rankiotojai, vien dėlto, kad jie gyventa iš vien su gamta. Naudodami laukinius resursus ir negalėdami jų valdyti medžiotojai-rankiotojai Vakariečių akyse atrodė, kaip dar vieni plėšrūnai, kurie dėl skurdžių technologijų ir neturėdami sąmoningumo turi kovoti dėl išlikimo. Tačiau šiuolaikinės etnografijos atskleidžia, jog toks požiūris ne tik, kad klaidingas, bet ir perdėtas. Taigi galime matyti, kad Vakariečių žmogaus-gyvūno samprata persismelkusi domestikavimo idėja, nurodo į žmogaus gebėjimą ir beveik privalėjimą valdyti (dominuoti) gyvūnus bei žvėris. Pasak Ingold, neigiamas požiūris į vietinius medžiotojus, kaip į negebančius kontroliuoti savo aplinkos, turi būti pakeistas ir suprantamas, kaip tam tikras įsipareigojimas savo aplinkai (Ingold, 2000:75). Negalima pernešti Vakarietiško žmogaus-gyvūno supratimo į vietinių medžiotojų sampratą, negalima jų netgi lyginti, kadangi vietiniai gyventojai laukinius medžiojamus žvėris supranta visai kitaip, tai – ne dominavimas, o tarpusavio socialiniai ryšiai (tai plačiau aptarsiu kalbėdama apie medžioklę).

II

Kalbant, apie šiaurės tautų vietinių gyventojų žvėries ir žmogaus santykių sampratą, svarbu aptarti sąvokos „asmuo“ supratimą. Ingold teigia, jog Vakarų pasaulio suvokime sąvokos žmogus ir asmuo yra sinonimai. Asmeniu nelaikomi nei gyvūnai, nei augalai, nei negyvosios gamtos objektai. Būti asmeniu, Vakarų supratime, vadinasi būti žmogumi (Ingold, 2000:91). Tačiau galime pastebėti, pasak Ingold, ir keletą išimčių. Pirmiausia, kaip žmonės suvokia savo naminius gyvūnėlius. Gyvendami su savo katėmis ir šunimis žmonės jiems priskiria tam tikrų žmogui būdingų savybių ar bruožų. Kitas aspektas, kurį aptaria Ingold, tai Vakariečių gyvūno sužmoginimas įvairiuose pasakose vaikams. Pasakose gyvūnai vaikšo kaip žmonės, kalba kaip žmonės ir elgiasi, kaip žmonės. Taigi jie įgyja beveik visus žmogaus bruožus. Dažnai tam tikri gyvūnai įgauna kokią nors dominuojančią charakterio savybę, kaip sukta lapė ar piktas vilkas, tai lyg „perduotas komentaras apie žmonių visuomenės prigimtį“ (Ingold, 2000:91), netiesiogiai perduota mintis apie žmonių socialines struktūras. Tačiau tokių bruožų suteikimas gyvūnams nieko nepasako šiuolaikiniam žmogui, tai ir lieka tik pasakos arba kokio nors labai seno mito apie kažkada egzistavusius gyvūnus panašius į žmones liekanos.  Tarkime Lietuvoje per Kūčias sakoma, jog žvėrys gali pasikalbėti tarpusavyje žmonių kalba, tačiau tai, mano manymu, tapo daugiau legenda, nei gilus tikėjimas. Netgi šiuolaikiniai vaikai puikiai atskirs pasakos žvėris-herojus nuo natūralaus pasaulio.

Toks Vakariečių žmonių žmogiškų savybių priskyrimas gyvūnams nėra unikalus. Tai galima pastebėti ir tarp šiaurės tautų žmonių, tačiau skirtumas yra tas, kad vietiniai gyventojai, tiki, jog gyvūnai kažkada iš tikrųjų turėjo kalbą ir jausmus. Robert Brightman knygoje „Greateful Prey: Rock Cree Human-Animal Relationships“ aprašo vietinių gyventojų žvėries sampratą. Sakoma, jog Šiaurės Amerikos indėnai žvėris supranta savaip. Žmonės žvėrims suteikia antropomorfines socialines bei kognityvines savybes. Wax ir Wax teigia, jog indėnai tiki, kad „gyvūnai gyvena nameliuose, susirenka į tarybą ir gyvena pagal giminystės normas ir taisykles“ (Brightman, 1993:160). Skinner sako, „jog indėnai galvoja, kad visi gyvūnai – kalbančios ir galvojančios būtybės, nė trupučio nemažiau protingesnės nei žmonės“ (Brightman, 1993:160), bei Lips teigė, jog „medžiojami žvėrys yra apdovanoti siela panašia į žmogaus; jų reakcijos ir socialinės organizacijos yra įsivaizduojamos, kaip panašios į tas, kokias turi jų broliai žmonės“ (Brightman, 1993:160). Brightman teigia, jog yra daug pasakojimų, kaip anksčiau gyvūnai turėjo ugnį, mokėjo kalbėti, tuokėsi ir pan. Pasakojimuose žvėrys turintys kalbos ir socializavimosi gebėjimus pasirodydavo kartu su pirmaisiais žmonėmis (protohuman). Tačiau yra ir pasakojimų, pasakojančių, kaip gyvūnai prarado tuos gebėjimus, o galiausiai prarado socializaciją ir tarp savęs (Brightman, 1993:160). Tai, kaip vėliau matysime, parodo, jog šiaurės žmonės žvėris (ir ne tik) laiko asmenimis, turinčiais kai kuriuos žmogiškus bruožus ar savybes. Ingold teigia, jog visi asmenys, žmonės ar ne, dalinasi ta pačia fundamentalia struktūra, kurią sudaro vidinės gyvybiškai svarbios dalys, tokios kaip esmė ar siela, kurios yra ilgalaikės, bei išorinės dalys, tai – jautrumas, valia, atmintis ir kalba, kurios yra kintamos. Visos būtybės, kurios turi šiuos požymius yra asmenys (Ingold, 2000:92). Taigi, matome, kaip šiaurės tautų žmonės priskirdami asmens sampratą gyvūnams, priartina juos prie savęs ir prie savo gyvenimo. Apie tai kalba mitai, ritualinės ceremonijos bei medžioklė.

Kad geriau galėtume suprasti šiaurės tautų žmonių konstruojamą santykį tarp žmogus ir gyvūno, trumpai apžvelgsiu tikėjimus, mitus bei ritualines praktikas ir jų reikšmę nagrinėjamai temai. Mitai bei įvairios pasakojamos istorijos padeda suprasti, kaip yra konstruojama realybė bei kaip žmonės suvokia pasaulį. Brightman rašo, jog daugelis vietinių gyventojų mitų atspindi nesibaigiantį resiproksijos ciklą tarp žmonių ir gyvūnų, kuris ypač ryškus medžioklėje. Mituose visuomet fiksuojamas žudymo ir valgymo momentas. Procesas, kuriame žvėrys savanoriškai aukoja vis atsinaujinančius savo kūnus, parodo ne tik, kaip tai supranta žmonės, bet ir kaip žvėrys patys galėtų tai aiškinti ir interpretuoti (Brightman, 1993:166). Taip pat mitai yra svarbūs tuo, jog jie atskleidžia, tai kas teologiškai postuluota, tačiau žmonėms niekada nėra matoma – pomirtinis gyvūnų gyvenimas. Tikima, jog po mirties žvėries siela grįžta į savo buveinę, atsinaujina kūną ir džiaugiasi aukomis (gautomis iš žmonių). Sakoma, jog gyvūnai per įvairius šventinius valgymus pasisavina įvairius materialinius rakandus bei rūkomą tabaką, taip kaip ir kitas aukas, sudegintas ar tiesiogiai perteiktas žvėrims (Brightman, 1993:166). Kaip aprašo Feit, po kiekvieno valgymo, krosnyje yra sudeginama nedidelė dalis mėsos, taip žmonės mėsą grąžina dvasioms, kaip auką. Ši auka užtikrina resiproksijos ciklo tęstinumą (už gautą dovaną atsidėkojama tam, kad ir ateityje būtų gaunama).

Taigi, mitai padeda geriau pažinti gyvūnus. Nors mitų pradžioje dažnai būna išskiriamos žmonių bei žvėrių gyvenimo ypatybės, tačiau, kai mito herojus (žmogus) papuola į žvėrių pasaulį, jis pradeda pažinti žvėris artimiau. Tokiu būdu, per mitus įgyjamos žinios apie žvėris tampa asmeniškesnės ir taip panaikinami fiziniai skirtumai. Galima pastebėti, kaip žmonės gyvūnams suteikia tokias pat vidines savybes kaip ir žmogaus. Bet vis dėlto, materialiniai ir fiziniai žvėrių ir žmonių skirtumai yra griežtai atskiriami, tokie kaip iš karto keturių vaikų pagimdymas, žvėrių gebėjimas išgyventi mirtį, žvėrių materialinės kultūros naudojimas, kuri nėra jų pačių pagaminta ir t.t. (Brightman, 1993:168). Mitai dažnai kalba apie labai seną praeitį, tačiau jie paremia dabartinius medžioklės ritualus, kuriuos plačiau aptarsiu kalbėdama apie medžioklę. Taigi mitai atlieką svarbią funkciją, šiaurės tautų žmonių žmogaus-gyvūno sampratos kūrime. Vis iš naujo pasakojami mitai, dar kartą pakartoja ir pateisiną esamą pasaulį bei primena, kaip reikia jame elgtis.

III

Brightman teigia, jog Vakarų pasaulyje nyksta ribos tarp kultūriškai sukonstruotų kategorijų – žmogus ir žvėris, tai liudija įvairiausi filmukai vaikams, pasakos, gyvūnų teisių judėjimai, verbalinės metaforos bei šunų ir kačių kaip naminių gyvūnėlių statusas (Brightman, 1993:183). Šiaurės tautose, nors žvėrims ir priskiriamos tam tikros žmogaus ypatybės, tačiau fizinės bei elgsenos savybės yra griežtai atskirtos (kaip kalba, apranga, maistas ir t.t.). Tačiau šios dichotomijos per ceremonijas yra išnaikinamos išskyrus vieną: jog po mirties gyvūnai pereina į kitą būvį, gimsta iš naujo, regeneruojasi (Brightman, 1993:184). Ingold teigia, jog šiaurės tautų žmonės neturi jokio tikslaus konceptualaus atskyrimo tarp gyvūnų ir žmonių sferų, arba kitaip sakant, Vakariečių skiriama žmonija ir gamta susilieja, jiems tai vienintelis santykių laukas (Ingold, 2000:75). Taigi galime matyti, jog šiaurės tautų žmonės nors ir griežtai atskiria fizinius ir elgsenos skirtumus, tačiau mituose, ceremonijose ir jų pačių suvokime žvėrys yra socialiai bendraujančios bei besidalinančios būtybės. Brightman be galo nuostabiai pabaigia vieną iš knygos skyrių: „Žmonės savo sapnuose mato savo pačių atspindžius, kuriuos atspindi žvėrys. Gali būti, kad žvėrys sapnuoja bebalsius ir keturkojus medžiotojus.“ (Brightman, 1993:186). Taip kaip žvėrys šiaurės žmonių sapnuose tampa žmonėmis.

Pagrindinė veikla per kurią ryškiausiai atsispindi žmogaus-gyvūno sampratą bei tarpusavio santykis yra medžioklė. Medžiojimas, tai „šventa profesija“ – tai metafora, kuri apima esminį ryšį tarp religijos ir ekologijos (Feit, 1994:291). Ingold teigia, jog vietiniai šiaurės gyventojai yra stipriai susiję su savo aplinka. Jie kaip socialiniai asmenys bendraujantys ir tarpusavyje, ir su savo aplinka bei gyvūnais negali būti atskirti nuo jos. Bet kokios kokybinės transformacijos jų aplinkoje turės įtakos jų santykiams tiek tarpusavyje, tiek su gyvūnais (Ingold, 2000:61). Ingold, kalbėdamas apie Vakarų pasaulio žmonių gamtos supratimą ir bandymą ją konservuoti, teigia, vietoj to, kad sakyti, jog medžiotojai-rankiotojai eksploatuoja ir išnaudoja savo aplinką, reikėtų sakyti, jog jie mezga dialogą su ja. Vietiniai šiaurės gyventojai stengiasi ne kontroliuoti gamtą, o kontroliuoti savo santykius su ja (Ingold, 2000:68). Pasak Feit, tiek žmonės, tiek gyvūnai yra socialiniai aktoriai, kuriuos jungia socialiniai ryšiai paremti bendravimu, kurie informuoja apie jų intencijas ir veiksmus. Informacija vieni kitiems yra perteikiama per elgseną, atliekamus medžioklės ritualus, „drebančio namelio“ ceremoniją ir netgi per mitus.

Šiaurės tautų žmonės tiki, jog gyvūnai patys save pasisiūlo, kaip dovaną medžiotojui. Medžiotojas suvartoja mėsą, bet gyvūno siela yra paleidžiama, kad persikūnytų ir apsigyventų kitame kūne. Daugelyje šiaurės tautų, tai suprantama kaip atkūrimo apeigos: suvartojimas seka žudymą, kaip gimdymas – lytinius santykius ir šie abu veiksmai yra neatsiejami nuo reprodukcinio ciklo, atitinkamai tiek žmonių, tiek gyvūnų. Kadangi gyvūnai patys save dovanoja medžiotojui, todėl jie suvokiami, kaip autonomiškos būtybės, pačios galinčios spręsti bei kontroliuoti savo likimą (Ingold, 2000:72). Medžiojimas – tai bandymas atrasti gyvūną, kuris save padovanojo žmogui. Tačiau egzistuoja ir apribojimai, kurie draudžia žudyti gyvūną, nors jo buvimas yra žinomas. Šiaurės žmonės tiki, jog daugelio gyvūnų elgesys parodo jų norą būti sumedžiotiems (Feit, 1994:295). Medžiojimas visuomet įtraukia tris veikėjus: žvėrį, žmogų ir dvasias. Medžioklėje žvėrys dalyvauja ne kaip pasyvūs dalyviai, o kaip aktyvūs asmenys. Taigi, medžioklės ritualuose žvėris yra suprantamas, kaip socialinis asmuo su kurio galima megzti ir palaikyti draugiškus bei mainų santykius. Žmonės turi gerbti žvėris vien dėl to, kad jis save pasidovanojo tam, kad kiti išgyventų. Pagarba dažnai išreiškiama per tokius nurodymus:  kaip tinkamai reikia gabenti skerdieną, skersti žvėrį atsargiai ir tinkama maniera, užtikrinti, kad nei viena žvėries kūno dalis nebus iššvaistyta, dalintis mėsa su kitais, tinkamai palaidoti žvėries likučius ir t.t. Gyvūnas dovanoja save tik tuomet, kai medžiotojas tinkamai elgiasi ir pasidalina mėsa su kitomis šeimomis (Feit, 1994:296). Taigi, supratimas, jog žvėris yra lygiavertis medžioklės partneris bei griežti nurodymai, kaip reikia elgtis su sumedžiotu žvėries kūnu parodo, jog žmogus į žvėrį žiūri kaip į protingą, sąmoningą, valingą ir gebantį atlikti nepriklausomus veiksmus padarą, su kuriuo gali būti užmegzti moraliniai santykiai (Brightman, 1993:177).

Gyvūnų matymas „drebančiame namelyje“ bei sapnuose atskleidžia, jog gyvūnų kūnai, kurie yra žmonių suvalgomi, tai tik trumpalaikė forma po kurios seka tęstina ir žmogui nematoma būtis. Taigi, kai gyvūnai nužudomi, jų bekūnės dvasios tampa tokios kaip žmogaus (turinčios daugelį žmogui būdingų savybių, pavyzdžiui, gebėjimą kalbėti). Kūnas yra tik tarpininkas, kuriuo medžiotojai siekia mainytis. Paskui žvėrys atgimsta ar regeneruoja, vėl praranda savo kultūrinius (žmogui būdingas savybes) požymius ir ciklas prasideda iš naujo.

Ingold pavaizdavo, kaip dalinimasis (žmonių tarpusavyje) ir medžiojimas (gyvūnai dalinasi su žmonėmis) priklauso nuo pasitikėjimo principo. Ši pasitikėjimo koncepcija apima tiek rūpinimąsi žvėrimis tiek savo bendruomenės nariais (Ingold, 2000:75). Toks pasitikėjimas visuomet turi rizikos faktorių. Pasitikėjimas, pasak Ingold, paremtas principu: jei medžiotojas dalinasi, tai ir su juo bus pasidalina. Medžiotojas tikisi, jei jis bus geras žvėrims tai žvėrys jam atsidėkos. Jeigu medžiotojas sulaužo pasitikėjimą, gyvūnai su kuriais blogai elgiamasi gali palikti medžiotoją, ar netgi suketi jam nesėkmę. Tai parodo, jog medžiotojai ima tik, tai kas jiems duodama ir nereikalauja daugiau. Tai ne ėmimas to ką gali paimti, bet priėmimas kas tau duodama (Ingold, 2000:71). Gyvūnas negrįš pas tą medžiotoją, kuris su juo blogai elgėsi praeityje, kuris blogai ir nederamai ar nepagarbiai atlieka gyvūno papjovimą, suvartojimą ir kaulų palaidojimą, arba sukeldamas gyvūnui pernelyg daug skausmo ir kančių jį žudant. Taip pat gyvūnai įsižeidžia dėl bereikalingo žudymo: kai žudoma ne dėl maisto, bet dėl pačio žudymo. Heonik Know rašo, jog Sibiro klajokliai medžiotojai tiki, jog jei žvėris yra nužudomas netinkamai ar netinkamai pasielgiama su jo kūnu, žvėries dvasia pasilieka prie skerdienos tam, kad atkeršytų. Atsiranda rizika, jog auka susargdins medžiotoją arba iš jo atims sėkmę. Nepagarbiai pasielgęs su nužudytu žvėrimi, medžiotojas tampa grobuoniu ir dažnai atsiduria grobio vietoje. Taigi, medžiojimas apima ne tik gyvūno suradimą ir medžiojimą, bet taip pat ir gebėjimą išvengti tapimo būti auka (Know, 1998:119), nepagarbiai elgiantis su žvėrimis.

Šiaurės tautų žmonių žmogaus ir gyvūno santykis, tai lyg šokis, kuriam muziką sukuria jų aplinka. Be muzikos nebūtų šokio, be partnerių neįvyktų šokis. Tai nuostabi žmogaus, žvėries ir aplinkos harmonija. Gyvūnai suprantami, kaip viena iš aplinkos dalių, kuri yra gyvybiškai svarbi ir kad ja pasinaudotum, nereikia mėginti dominuoti, tereikia su ja bendrauti, vesti dialogą, gerbti ir galiausiai – suprasti. Jei gerbi žvėris, žvėrys gerbs tave ir atsidėkodami dovanos save, kaip dovaną. Tačiau jie kaip geranoriškos būtybės nuo to nenukenčia, nes geba persikelti į naujus kūnus, gauti iš medžiotojų aukas ir vėl jiems pasidovanoti. Tai nenutrūkstamas resiproksijos ciklas. Visuomet tarp žvėrių ir žmonių tvyro, nors ir rizikingas, tačiau neišvengiamas pasitikėjimas. Žvėris niekuomet nežino, kam pasidovanoja ir jei su jo kūnu nebus pasielgta pagarbiai, jis nukentės, tačiau tuomet nukentės ir medžiotojas. Šiaurės tautų gyventojams žvėrys nėra kažkas svetima. Jie – beveik tokie patys asmenys kaip ir žmonės. Jie vienas nuo kito priklauso, jie susiję tiek kūnu bei protu, tiek veiksmais bei intencijomis, jie kaip vienas darinys – jie šoka bendrą išgyvenimo pasaulyje šokį.

Literatūra:
1. Brightman R., 1993. Grateful Prey: Rock Cree Human-Animal Relationships. Berkeley: University of California Press. Prieiga per internetą: http://ark.cdlib.org/ark:/13030/ft0f59n6tb/
2. Feit H. A., 1994. Dreaming of Animals: The Waswanipi Cree Shaking Tent Ceremony in Relation to Environment, Hunting and Missionization. In: Irimoto T. and Yamada T. (eds.). Circumpolar Religion and Ecology: An Anthropology of the North. Tokyo: University of Tokyo Press. pp. 289-316.
3. Ingold T., 2000. The perception of the environment– essays on livelihood, dwelling and skill. London: Routledge.
4. Kwon H., 1998. The Saddle and the Sledge as Comparative Narrative in Siberia and Beyond. The Journal of the Royal Anthropological Institute, Vol. 4, No. 1, pp. 115-127.