Teatro klubo savanoriai apie spektaklį „Ša, kalba mamos!“
2010.11.29 |
Milana Nostramaitė |
Praeito antradienio vakarą grupelė „Teatro klubo“ savanorių turėjo galimybę pamatyti spektaklį „Ša, kalba mamos!”. Šis spektaklis – tai įvadinis pirmosios dienos renginys skirtas „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“, kurį organizavo Kauno moterų draugija. Pasibaigus spektakliui, vyko trumpa diskusija, kurioje dalyvavo ne tik klubo nariai, bet ir moterų draugijos savanorės. Vyko aktyvi diskusija ne tik apie spektaklio siužetą, bet ir apie jo išliekamąją vertę, meninę raišką, tikėtus lūkesčius. Nuomonės buvo įvairios kartais net prieštaringos.
Diskusija prasidėjo kalbant apie spektaklio lūkesčius, kokie jie buvo, ar jie patenkino žiūrovą, ko buvo tikėtasi, kodėl? Dauguma pasisakė už tai, kad į spektaklį ėjo kaip į pramogą, nuotaikai pakelti, o ir pats spektaklio pavadinimas bylojo apie nuotaikingą ir linksmą siužetą, kurio paprastos buitinės detalės buvo pateiktos linksmai, išraiškingai ir su humoru. Nieko rimta ar sukrečiančio nesitikėta, todėl gauta ko norėta.
Sekantis nagrinėtas aspektas buvo apie tai, kas spektaklyje patiko ar nepatiko, kodėl ir ką galėtumėte pakeisti. Diskusijos metu galima buvo pastebėti nuomonių įvairovę, kuri atskleidė kiekvieno žmogaus pasaulėžiūrą ir tai į ką labiausiai kreipiamas dėmesys. Teigiami spektaklio aspektai buvo pasirinkta spektaklio tema, paliečianti kasdieninio gyvenimo subtilybes, kurios artimos kiekvienam iš mūsų. Pasirinkti juokeliai, anekdotai, televizinė vaidyba bei kuriozinės situacijos pavaizduotos paprastai, kiekvienam suprantamai, kad pasiektų tikslinę auditoriją. Tačiau buvo apgailestauta dėl per lėkšto ir supaprastinto siužeto pateikimo, kuris nepaliko vietos gilesniems apmąstymams ir „kažkam daugiau“. Buvo prieštaraujama dėl televizinės vaidybos, kuri jau ir taip kiekvienam pažįstama ir pabodusi. Todėl buvo pasigesta tikrosios teatralinės vaidybos. Spektaklyje vyravo bereikalingas montažinis jungimas, o spektaklio struktūra bei mise-en-scène išdėstymas priminė populiariosios kultūros įtaką. Spektaklis komponuojamas kaip televizijos programa, humoristinis šou, pokalbių laidos gabalėlis, su patarimais ir asmenine išpažintimi.
Moterys spektaklyje atvirauja, pasakojasi asmenines ir intymias istorijas, anekdotus. Šios moterys, kaip motinos scenoje tarsi išsikalba, pasiguodžia, tačiau pritrūksta atsakymo į siužeto esmę. Spektaklio moterys tapusios motinomis jaučiasi vienišos ir niekieno nesuprastos, atbukusios nuo nesibaigiančios rutinos. Tačiau pasigendama tikresnių problemos analizių: apie moters grįžimą į darbą; kaip derinamas darbas ir motinystė; asmeniniai šeimos poreikiai ir kt. Problemos įvardintos, tačiau jos išsakytos, bet kartu nukenksmintos juokaujant, bet ne sprendžiant.
Besilaukiančioms ir esamoms mamoms žiūrovėms, kai kurie motinų pasakojimai spektaklyje kėlė šiurpulį, kaip pvz.: vaiko gimimas su Dauno sindromu ar kaip iš nešioklės iškrito mergaitė. To nesitikima išgirsti komedinio žanro spektaklyje, todėl tokie pasakojimai viršija šio žanro ribas. Be to, spektaklis pasirodė per daug ištęstas, retkarčiais kai kas pradeda kartotis, o tos pačios, juodai apsirengusios mamos, pradeda atsibosti, nes tikimasi kulminacijos kurios galiausiai ir pritrūksta.