Trys viename. Ženklai, kurie verčia abejoti

Pradėsime rubriką-eksperimentą apie teatrą, kurios tikslas panagrinėti vieną ar kitą objektą iš trijų skirtingų perspektyvų. Šį kartą mūsų rubrika-eksperimentas apie žiūrovus. Pabandysime apžvelgti kaip yra suprantamas A. Jankevičiaus spektaklis „Kelionė į kambario vidų“ iš skirtingų perspektyvų: individualaus žmogaus išgyvenimai po spektaklio, jo mintys ir jausmai; grupės žmonių diskusija apie spektaklį ir galiausiai kritiko spektaklio interpretacijos . Galiausiai bandysime padaryti išvadas: Ar yra vienas ir teisingas spektaklio suvokimo būdas? Kviečiame visus prisijungti prie šios diskusijos, kuri yra skelbiama diskusijų lauke. Gero skaitymo.

Režisieriaus A. Jankevičiaus spektaklyje “Kelionė į kambario vidų” pagal M. Valčako pjesę vaizduojamas procesas, kurio metu pagrindinis veikėjas Skura (akt. Eimutis Kvoščiauskas) nusprendžia kardinaliai pekeisti savo gyvenimą ir ši idėja išprovokuoja įvykių grandinę, kuri seka ir vystosi viso spektaklio metu. Dėmesys skiriamas Skuros gyvenimo tarpsniui, kuris pasirodo esantis labai svarbus, nes pokyčiai vyksta ne tik jo asmenybėje, bet ir paveikia žmones, kurie jį supa. Tai parodoma per ženklus ir jų sukuriamas prasmes.

L. Luišaitytės kurta scenografija yra minimalistinė, sukurianti neįprastą nedidelio kambario aplinką. Nors yra teigiama, kad tai yra butas, bet maža erdvė vaizduoja jį kaip kambarį. Scenoje yra trys daugiafunkciniai baldai: šaldytuvas-durys kairėje, sofa vidury bei komoda dešinėje. Juos visus supa bambukinės užuolaidos kaip kambario ribos, o kartu ir dar sumažindamos scenos erdvę. Kambarys tampa ne tik buto dalimi tiesiogine prasme, bet ir nuoroda į Skuros uždarą bei siaurą pasaulį.

Apšvietimas tradicinis - yra išryškinta scena – tai, kas vyksta joje. Kai paskutinėse scenose Skura eina į žiūrovų salę ir bendrauja su teatro administratoriumi, apšvietimo pagalba išryškinami ir jie. Svarbesnė ir įdomesnė apšvietimo funkcija yra parodyti Skuros beprotystės akimirkas kadravimo principu ir taip pat keisti kai kurias scenas: kai šviesa yra išjungiama, aktoriai pasiruošia kitai scenai. Tokia apšvietimo funkcija, sukurianti fragmentiškumo įspūdį – režisieriaus sprendimas.

Scenos objektai ir jų paskirtis iš pirmo žvilgsnio aiškiai suprantami, tačiau vystantis veiksmui parodomas jų daugiafunkcionalumas. Svarbiausieji yra sofa, šaldytuvas ir komoda, mažiau reikšmingi – kilimas, ąsotis su vandeniu, komodoje esantys smulkūs daiktai. Žalioji sofa – vieta, kur Skura priima svečius, miega, bendrauja pats su savimi. Taip pat bandydamas išeiti į išorę, nuolat mini, kad mato savo kambario sofą, kaip įrodymą, kad jis viduje ir iš tikrųjų niekur neišėjo. Iš sofos išlenda Judas (akt. Sigitas Šidlauskas) - demoniškoji Skuros dalis. Ištiesta sofa įgija karsto formą. Durys-šaldytuvas yra ir kambario durys, pro kurias įeinama ir šaldytuvas, kurį veikėjai praveria atsivėsinti. Kadangi šaldyvuvas yra žemas ir ankštas, kiekvieną kartą braunantis pro jį aiškiai parodomas diskomfortas ir tokios scenos sukuria labiau neigiamą atspalvį. Kitoje scenos pusėje esanti komoda nurodo, kad ši erdvė tai virtuvė, nes jos stalčiuose sudėti maisto produktai, puodai, virtuvinis peilis. Ant komodos stovi ąsotis su vandeniu, bet daugiau kaip suteikiantis įvairumo nei kaip reikalinga dalis.

Kostiumai padeda atskleisti tikruosius veikėjų charakterius. Iš sofos išlindęs Judas pradžioje yra nuogas, plikas ir sušalęs. Vėliau, kai jis jau tampa Skuros dalimi, jis atrodo kaip Skura: tokie patys drabužiai ir panašių plaukų perukas. Jie abu kaip atvaizdai veidrodyje – elgiasi taip pat, o kita prasme ką Skura pagalvoja – Judas padaro. O pabaigoje, kai Judas nusprendžia palikti Skurą, jis nusiima peruką, taip pat atgauna “savąjį” balsą. Kiti svarbūs momentai - Horacijaus Išorinio (akt. Vytautas Kaniušonis) kostiumo kaita nuo kambario nuomotojo, vėliau daktaro, dar vėliau kunigo, popiežiaus ir pabaigoje pasiuntinio. Visi veikėjai, išskyrus Uždangą (akt. Gintaras Adomaitis) ir Skurą pasirodo ir kaip keistos būtybės, kurios ant veidų dėvi kaukolių kaukes ir jiems vadovauja Uždanga. Skuros maniakišką norą turėti savo mylimąją Elę (akt. Edita Užaitė) išreiškia scena, kurioje Elei ant galvos uždedamas puodas ir ji tampa karaliene – Skuros kambario karaliene. Pabaigoje ir pats Skura pakeičia savo kostiumą, po žmogžudystės dėvi arabišką vyrišką galvos apdangalą, sakydamas: “Akbar Skura” (originalus posakis - Alach Akbar). Kostiumo visiškai nekeičia tik Tėvamotė (akt. Liucija Rukšnaitytė), bet šio veikėjo kostiumas jau savaime yra dviprasmiškas, todėl atskirose situacijose jis įgyja atitinkamaą prasmę (Tėvamotė-Mamatėtis). Kostiumų detalių kaita yra esminiai ir ryškiausi spektaklio lūžių momentai, kurie be teksto taip pat parodo daug svarbių momentų ir lygiuojasi su tekstu kaip lygiaberčiai prasmės kūrėjai.

Pagrindinis muzikinis fonas yra viena romantiška, lengva daina, kurią taip pat dainuoja ir veikėjai – “Viskas, ką turiu daryti, tai svajoti” (All I Have to do is Dream - Roy Orbison / Everly Brothers). Kitokio pobūdžio garsinis fonas yra besidarinėjančių stalčiukų ir šaldytuvo durų garsai, kurie nuo pat spektaklio pradžios praneša, kad Skura bute yra ne vienas. Tai tam tikra prasme ir beprotybę įrodantys ženklai.

Spektaklio veiksmas vyksta nuosekliai, kiekvienoje scenoje, atskleidžiant naujas prasmes ir kuriant įtampą, vedančią iki kulminacijos. Nors vietomis galima pastebėti fragmentiškumo kūrimą, tai logiškos įvykių grandinės neiškraipo, nes visko iš eilės aiškinimas ir rodymas būtų nuobodus.

Patys svarbiausieji spektaklio momentai yra scenos, kuriose tam tikri daiktai ir veikėjai parodomi kaip atliekantys visai kitą funkciją ar esantys kitokie. Sofa tampa vieta, iš kurios ateina Judas. Šaldytuvas scenoje tarnauja ir kaip siauros durys į kambarį. Komodoje yra ne vien virtuviniai daiktai, bet stalčiai, kurių stumdymas panaudojamas kaip Skuros beprotystės ženklas. Taip pat ir patys veikėjai iš pradžių yra atskleidžiami vienokio charakterio, bet keičiantis situacijai, jie pasirodo, kokie yra iš tikrųjų. Scena, kurioje Elė glamonėjasi su Auksiu (akt. Tomas Erbrėderis) parodo, kad ji palieka Skurą dėl jo. Horacijus Išorinis kiekvienoje scenoje vis kitas, kaip pats sako persikvalifikavęs darbuotojas. Judas, išlindęs iš sofos, tampa Skuros dalimi ir pasikeičia išvaizdą, balsą, bet spektaklio pabaigoje, nusimetęs peruką, parodo, kad jam šis žaidimas nusibodo. Tėvamotė – veikėjas, kuriame reiškiasi ir Skuros tėvas, ir motina, kurie demonstruoja savo vaikui visai kitokius ir neįprastus savo tarpusavio santykius. Uždanga taip pat pateikia apie save dviprasmišką informaciją. Jis gali būti ir žmogus, slepiantis tam tikrų veikėjų gyvenimą ir teatro uždanga. Be to jis įrėmina visą spektaklį, pasirodydamas pradžioje – uždanga atsidaro ir pabaigoje – ji užsidaro. Visi veikėjai tam tikru momentu pasirodo esantys ne tie, kuo pasirodė iš pradžių. Ir Skura, kuris save pristatė kaip jauną vaikiną, bandantį gyventi savarankiškai ir tai jam kainavo proto netekimą. Ypatingas dėmesys skiriamas kostiumams, kurie šiuos pokyčius įprasmina aiškiausiai ir tampa lygiaverte dalimi su tekstu. Tekstas – žodinis ženklas, o kostiumas – vizualusis ženklas.

Nekinta tai, kad visas veiksmas vyksta viename kambaryje, kuriame sukuriamos kelios erdvės. Bet per ženklus išaiškėja, kad šis kambarys yra jo galvoje. Nors jis ir persikrausto gyventi į naują butą, bet tai žingsnis ne į naują gyvenimo etapą, o beprotybės link. Todėl galima teigti, kad kelionė prasideda ne su šviesios ateities viltimi, o su grimzdimu gilyn – į kambario vidų.

Kaip gi yra iš tikrųjų, jei ištisai kas nors keičiasi – pasirodo esantys ne tie? Finale Judo ištarti žodžiai yra raktas į viso spektaklio loginę struktūrą – “AR ESI DĖL KO NORS TIKRAS?” (Plačiau – ar esi tikras dėl savo merginos? Ar esi tikras dėl savo tėvų? Ar esi tikras dėl savo sveiko proto?). Visoje spektaklio eigoje šis klausimas yra keliamas per minėtus ženklus ir jų kaitą, raidą, kuriuos ryškiausiai parodo kostiumai, scenos daiktai ir veikėjų dvilypumas. Jie yra kūrinio stiprioji vieta. Spektaklio silpnoji vieta – muzika. Ji galėjo būti taip pat pateikta kaip ženklas, nurodantis į finale pateiktą klausimą.

Spektaklio kūrėjai – režisierius A. Jankevičius bei pagrindinio veikėjo Skuros atlikėjas E. Kvoščiauskas aiškina kūrinyje įžvelgę vienišo jauno žmogaus situaciją, bandymą imti savo gyvenimą į rankas, keisti jį, būti stipriu. Bet viskas baigiasi tragedija – Skuros mirtimi. Jauna kūrybinė grupė pastebėjo pjesės aktualumą šiandieninei jauno žmogaus situacijai. Tačiau pjesės esminė idėja išketa dramaturgo ir režisieriaus interpretacija nesutampa. Bet vidinė loginė struktūra išlieka tokia pati ir spektaklyje, ne vien tik dramos tekste, nes šiam klausimui iškelti M. Valčakas panaudojo svarbes pjesės vietas: veikėjų dviveidiškumą. Iš tikrųjų scenografės, kuri taip pat kūrė ir kostiumus, sprendimai tik sustiprino M. Valčako idėją, nors režisierius bandė akcentuoti kitas vietas. Taip spektaklis “Kelionė į kambario vidų” tampa dramaturgo M. Valčako pjesės interpretacija.

Foto: D. Matvejev