V. Turner ir Ritualinis procesas

2010.07.21
Greta Klimavičiūtė Minkštimienė

Victor Turner - vienas žymiausių XX a. britų, vėliau amerikiečių antropologų - geriausiai žinomas savo darbais apie simbolius bei ritualus. Taip pat liminalumocommunito ir socialinės dramos terminų išplėtotojas.

Vienoje iš savo knygų Ritualinis procesas (1969, The Ritual Process) V. Turner demonstruoja, kaip simbolių bei ritualinio elgesio analizė gali būti panaudota kaip raktas suprasti socialinę struktūrą bei jos procesus. Norėdamas suprasti gana plataus mąsto socialinius fenomenus, V. Turner pritaikė liminalumo bei communito sąvokas. Atlikdamas lauko tyrimus Centrinėje Afrikoje Nbendu gentyje jis pastebėjo, jog labai dažnai sprendimas atlikti vieną ar kitą ritualą yra susijęs su kaimo socialinio gyvenimo krizėmis. Autorius teigia, jog ritualas yra labai svarbus bandant suprasti kultūrą: „aš supratau, kad nors ir viena ekonominė veikla, tokia kaip medžiojimas, gali būti sunkiai suprantama be ritualo analizės“ (Turner 1969:8).

V. Turner darbuose gana ryškiai pastebima A. van Gennep įtaka. Autorius savo knygoje Simbolių miškas (1967, The forest of symbols) apibūdina A. van Gennep perėjimo apeigas. V. Turner jas įvardija, kaip trigubą progresiją, vieną tarpsnį keičiant kitu: 1) atskyrimas (preliminalins tarpsnis), kai žmogus ar žmonių grupė tampa atskirti nuo anksčiau nustatytos socialinės struktūros ar nuo anksčiau sudarytų socialinių sąlygų; 2) ribinis (liminalinis) tarpsnis, kai ritualinė būsena tampa dviprasmė, žmogus ar jų grupė nepriklauso nei anksčiau priklausytam nei būsimam statusui; 3) įvedimas (postliminalinis tarpsnis), kai žmonės ar jų grupė įžengia į naują stabilią būseną su savo naujomis teisėmis ir įsipareigojimais (Turner 1967:94).

Knygoje Ritualinis procesas V. Turner pabrėžė, jog liminalumas – tai pereinamumo būsena tarp dviejų tarpsnių, individai būna tarp būsenų, arba nepriklauso nei vienai: jie jau nebepriklauso nei tai bendruomenei kurios nariais buvo anksčiau, nei tai kurioje bus reinkorporuoti. „Liminalinės būties nėra nei čia nei ten; tai – tarpinis, nepriklausantis nei vienai pozicijai paskirtai ar sukompleksuotai įstatymo, papročių, tradicijų ar ceremonijų. Jo dviprasmiškumo ir neapibrėžtumo atributai yra išreikšti turtinga simbolių įvairove daugelyje visuomenių, kurios ritualizuoja socialinius ir kultūrinius perėjimus. Liminalumas dažnai palyginamas su mirtimi, prasidėjimu įsčiose, nematomumu, tamsa, biseksualumu, dykuma bei saulės ar mėnulio užtemimais.„ (Turner 1967:81). Liminalinėje būtyje neofitai neturi nei statuso, nei turto, nei ženklų primenančių ankstesnį jų statusą ar gyvenimą – visi jie yra vienodi ir lygūs. V. Turner liminalumo sąvoką pritaikė ne tik gentinėms ar agrikultūrinėms visuomenėm, bet ir didelėms miestų bendruomenėms.

Pasak V. Turner žmonėms kartais reikia tam tikrą laiko tarpą atsiskirti nuo viso to pasaulio, kuris jį supą, pabėgti nuo savo statuso, nuo savo rūpesčių, įsipareigojimų, tačiau bėgdamas nuo vieno jis įeina į kitą statusą ir priima kitus įsipareigojimus. Čia iš jo atimami jo senesnį gyvenimą menantys atributai ir čia (V. Turner įvardinamoj liminalinėje fazėje) žmogus sutinka kitus žmones, tokius pačius kaip ir jis, nei aukštesnius, nei žemesnius – lygius. Štai čia V. Turner įveda communito koncepciją. Žmonės būdami lygūs užmezga gilius tarpusavio ryšius, kurie tampa naujojo tarpsnio pagrindu.

Pasak V. Turner yra du pagrindiniai modeliai žmonių susijungimui, sugretinimui ir kintamumui nusakyti: 1) struktūruota, suskirstyta ir dažna hierarchiška sistema, kur žmonės yra vertinami pagal „daugiau“ ar „mažiau“ pozicijas; 2) kuri pasirodo atpažįstama liminaliniame periode – tai communitas su užuomazgine ir nenuoseklia struktūra (tarpusavyje lygių individų visuma). Taigi, communitas –nerišli, nestruktūruota bendruomenė, kurios visi nariai yra tarpusavyje lygūs.

V. Turner įsivaizduoja communitą, kaip stiprią bendruomeninę dvasią, didį socialinės lygybės, solidarumo bei vieningumo jausmą. Tai gana charakteringas, žmonių, kurie perėjo liminalumo tarpsnį kartu, bruožas. Pasak autoriaus yra daugiau nei vienas būdas atskirti struktūrą nuo communito ir atvirkščiai, vienas iš jų – pasaulietinio ir švento atskyrimas. Kiekviena socialinė pozicija turi kažką švento savyje. Šis šventumo komponentas įgyjamas per perėjimo apeigas – per statuso pakitimą. Dalis šio šventumo yra pasiekiama per laikiną nuolankumą įgautą liminaliniame tarpsnyje, kuris leidžia individams siekti aukštesnių pozicijų bei statusų. Communitas bendruomenei suteikia galimybę dalintis bendra patirtimi bei pereiti į aukštesnį lygį.

Taip pat V. Turner išplėtoja socialinės dramos koncepciją. Socialinę dramąapibūdina kaip harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visumą kylančią iš konfliktinių situacijų. Socialinę dramą sudaro keturios pagrindinės fazės: 1) Nustatytų normų pažeidimas arba nesilaikymas (normų, kurios reguliuoja dviejų grupių santykius); 2) Krizė, kurios metu pažeidimai ir nesilaikymai išplinta (padidėja abiejų grupių nesantaika); 3) Atsitaisymas (vedamos derybos dėl krizės, jas veda atitaisymo mechanizmai, kurie egzistuoja visuomenėje ir kurie siekia įsteigti iki-kritinę socialinę erdvę; vieši ritualai dažniausiai pasitarnauja tokio tipo tikslams); 4) Reintegracija (problemos išsprendimas ir pakeitimų įteisinamas) (Turner 1988:74-75). Socialinė drama pirmiausia yra siejama su ritualu. Ritualą V. Turner supranta kaip performatyvią simbolinių aktų kompleksinę eigą. Arba kaip R. Grimes tai pateikia, ritualas - „virsminis performansas atsiskleidžiantis kultūrinių procesų pagrindines klasifikacijas, kategorijas bei prieštaravimus“ (Turner 1988:76).

V. Turner įrodinėja, jog ritualas yra sukonstruotas iš simbolių ir turi tris prasmes: paaiškinamoji (exegetical), veikiančioji (operational) ir pozicinė (positional). Paaiškinamoji (exegetical) prasmė yra subjektyvi, įsivaizduojama, tai ritualo prasmės paaiškinimas iš žmogaus, kuris pats atlieka ar dalyvauja rituale, pozicijų. Veikiančioji (operational) prasmė yra objektyvi, ritualas tyrinėjamas paties mokslininko ir turi ryšį su ritualo visuomenėje pasireiškimu. Galiausiai, pozicinė (positional) prasmė apima visus simbolius ir aiškinasi jų tarpusavio santykius.

Apibendrinant, V. Turner bendriausia prasme ritualą supranta, kaip simbolinių aktų kompleksinę veiklą. Pagal jį ritualas yra giliai įsišaknijęs visuomenėje, kartais gali būti net neatpažįstamas kaip toks. Pirmiausia, V. Turner labiausiai išplėtoja perėjimo apeigų viduriniąją fazę – liminalumą. Jį susieja su communitu, kuris vienija tarpusavyje lygius individus, kartu perėjusius liminalumo tarpsnį ar dar tebeesančius jame. Taip pat, V. Turner darbuose galime pastebėti socialinės dramos bei perėjimo apeigų panašumus – jie panašūs savo struktūra. Taigi ritualas pasak V. Turner yra virsminis performansas, atskleidžiantis kultūrinių procesų pagrindines klasifikacijas, kategorijas bei prieštaravimus.

Literatūra:
1. Turner, V. (1967). The Forest of Symbols. Aspects of Ndembu Ritual. New York: Cornell University Press.
2. Turner, V. (1969). The Ritual Process. Chicago: Adine.
3. Turner, V. (1988). The Anthropology of Performance. New York: PAJ Publcations.