William O. Beeman: Teatro ir spektaklio antropologija

Straipsnyje yra pristatomi ir nagrinėjami moksliniai darbai, kuriuose teatras, spektaklis bei performansas apibrėžiami kaip atskiros kultūrinės institucijos. Autoriaus manymu antropologai gana plačiai išnagrinėjo performansą per kurį galima atspindėti kitas žmonių institucijas, tokias kaip religija, politinis gyvenimas, lyčių santykiai bei etninė tapatybė. Tačiau mažiau studijų buvo skirta performanso struktūros, jo kultūrinės prasmės bei atsiradimo sąlygų nagrinėjimui taip pat performanso vietos visuomeninio gyvenimo modeliuose nustatymui.

Straipsnį sudaro keturios dalys: 1. Performanso tyrinėjimai antropologijoje ir susijusiose disciplinose; 2. Teatro ir spektaklio institucijos; 3. Teatro ir spektaklio specifiniai žanrai; 4. Kultūros prasmės kūrimas teatro ir spektaklio ribose.

Beeman pirmajame skyriuje apžvelgia performanso, teatro bei spektaklio teorijų vystymąsi antropologijos bei artimų disciplinų mokslininkų darbuose. Taip pat apžvelgia nelabai gausias performanso bei teatro etnografijas atliktas įvairiose kultūrose. Įdomu tai, jog gana mažai antropologinių tyrinėjimų yra atlikta Vakarų pasaulyje. Autoriaus manymu pirmąjį žingsnį, kuriant performanso teoriją žengė antropologai Gregory Bateson ir Margaret Mead. Jų filmas „Transas ir šokis Balyje“ bei filmą lygėjusi Belo monografija padėjo pagrindus performanso tyrinėjimams, tačiau dar tuo metu performansas nebuvo siejamas su teatriniais reiškiniais, netgi ankstyvieji antropologų darbai pabrėžiantys vietinių gyventojų teatrinę tradiciją nepadėjo išsirutulioti platesniems teatro tyrinėjimams antropologijoje.

Autorius išskiria ir šiek tiek plačiau aptaria du pagrindinius performanso teorijos plėtotojus, tai Victor Turner ir Richard Schechner. Turner, tyrinėdamas Ndembu genties ritualus, plėtodamas liminalumo bei pasikeitimo (reversal) sąvokas žmonių veiksmuose, įtraukė daug performanso duomenų. Taip pat jis išplėtojo „socialinės dramos“ koncepciją. Schechner įtakotas Bateson ir Turner, detaliai išanalizavo ritualą bei teatrinio performanso kognityvinius pagrindus. Jis buvo vienas iš pirmųjų išplėtojęs teatro analizės galimybes. Juo sekė gana daug tyrinėtojų, kai kurie iš jų netgi bandė ieškoti kultūrinių teatro ištakų. Lyginant teatrą ir spektaklį Beeman atkreipia dėmesį, jog žymiai mažiau darbų yra parašyta bandant giliau ir detaliau suprasti patį spektaklį.

Beeman apibendrindamas išskiria kelis pirminius šaltinius iš kurių išsivystė performanso studijos: ritualo struktūra bei požiūris į besikeičiantį meno ir kasdienio gyvenimo tarpusavio ryšį.

Straipsnio antrajame skyriuje Beeman atskiria teatrinę veiklą nuo performatyviosios veiklos. Dažnu atveju mokslinė literatūra nagrinėjanti performansą dažnai atskiria ritualinę veiklą nuo teatrinės veiklos. Čia straipsnio autorius lygina Turner ir Schechner darbus, tačiau esminiais laiko Schechner. Schechner teigia, jog ryškaus atskyrimo tarp teatro ir ritualo negalima daryti, kadangi viskas dažnai priklauso nuo funkcijos ir konteksto. Performansas vadinamas teatru ar ritualu priklausomai nuo to kur, kieno ir kokiomis aplinkybėmis jis yra atliekamas. Pasak Beeman abu tyrinėtojai išskyrė du esminius teatro/spektaklio bruožus, kuriuos nebūtinai surasime kitose performatyviose veiklose. Pirma – teatre ar spektaklyje visuomet privalo būti stebėtojų/vertintojų publika (kaip priešprieša dalyvaujančiai publikai). Antra – teatre ir spektaklyje dėmesio centre atsiduria simbolinė tikrovė.

Beeman teigia, jog galima gama šiurkščiai, iš vienos pusės atskirti teatrą nuo spektaklio, iš kitos – performanso formas, naudojant tris aprašomąsias dimensijas – pagal tikslą (veiksmingumas prieš pramogą), pagal publikos vaidmenį (dalyvavimas prieš stebėjimą) ir pagal atlikėjo vaidmenį (simbolinis vaizdavimas prieš tiesioginį savęs vaizdavimą). Tačiau, kaip pats autorius vėliau priduria toks bandymas atskirti teatrą nuo spektaklio ir kitus performanso žanrus yra gana miglotas.

Beeman remdamasis MacAloon, Palio bei Handelman darbais atskiria spektaklį nuo teatro teigdamas, jog spektaklis išsiskiria žiūrovui teikiamais lūkesčiais. Nors spektakliui kaip ir teatrui reikalingi žiūrovai, tačiau išskirtinai spektaklis suteikia pirmenybe vizualiniam jautrumui bei simboliniams kodams. Toliau autorius spektaklį aiškina kaip „visuomeninį įvykį“ (savo struktūra bei pobūdžiu), kuris „atkuria“ bendruomenę.

Trečiajame skyriuje autorius aprašo teatro ir spektaklio esminius žanrus. Beeman teatro žanrus aptaria keturiais aspektais: medijos panaudojimas pastatyme; atlikimo pobūdis; pastatymo turinio pobūdis bei žiūrovų vaidmuo.

Paskutiniame, ketvirtame skyriuje Beeman trumpai nagrinėja teatro reikšmę ir įtaką žmonių visuomenei. Teatrinis vyksmas atkuria ir įtvirtina socialinius tinklus ir kognityvinius santykius, egzistuojančius santykių trikampyje tarp atlikėjo, žiūrovo ir apskritai pasaulio. Beeman teigia, jog kiekviena teatrinė ar spektaklio patirtis nėra tokia pati kaip ankstesnė ir šis neapbrėžtumas yra dalis to, kas padaro teatrą ir spektaklį amžinai intriguojančiu.

Straipsnis:
William O. Beeman. The Anthropology of Theatre and Spectacle. Annual Review of Anthropology. Vol. 22, (1993), p. 369-393.