Neatrasta Italija (III)

Ankstesnės dalys:
Neatrasta Italija (I)
Neatrasta Italija (II)

Kitą dieną, ryte, užlipus į terasą gerti kavos, mus pasitinka visai nebesvetingas Monopolio dangus. Padangėje vartosi grėsmingi debesys, jūra šuoliuoja milžiniškos bangos, na ir žinoma, iš kojų verčia nedraugiškas vėjas. Ką gi, prie jūros tokią dieną “drybsoti” neisi, taigi nusprendžiame vykti atradinėti Pietų Italijos. Kelionių vadove perskaitome, kad maždaug už 100 km nuo Monopolio yra dėmesio vertas miestas Lečė (Lecce). Šis miestas kadaise buvo graikų mesapių gyvenvietė. Romos imperijos laikais ji tapo svarbiu centru, o viduramžiais čia buvo puoselėjamos mokslo tradicijos. Daugelis architektūros paminklų buvo pastatyti labai dekoratyvaus Lečės baroko stiliumi, kuris klestėjo XVII a. ir pelnė miestui “pietų Florencijos” vardą. Šiam stiliui įtakos galėjo turėti lengvai apdorojamas akmuo pietra di Lecce. Taigi, pirmyn į Lečę!

Einame į geležinkelio stotį. Valio, traukiniai į Lečę važiuoja ir gana dažnai. Ieškome kur galėtume nusipirkti bilietus. Keista – bilietų kasa uždaryta, bilietų automatai taip pat neveikia. Ką daryti? Kur pirkti bilietus??? Prisimename, jog kartą, keliaujant po Siciliją traukinio bilietus pirkome geležinkelio stoties bare. Ką gi, bandome laimę: stoties bare jokios informacijos apie parduodamus bilietus nėra. Barmenui sakome, kad mums reikia bilietų į Lečę, o jis mūsų paklausia kiek? Taigi sėkmingai nusiperkame bilietus po 4 EUR ir laukiame traukinio. Atvyksta modernus greitasis Eurostar traukinys. Kažkaip įtarimą sukelia, tai, jog bilietas kiek pigokas, tokiam prabangiam traukiniui. Tačiau įlipame ir skriejame 200 km/h greičiu. Truputį keista, jog skriejame beveik vieni. Vagone be mūsų -  tik dar keli žmonės. Pusvalandis ir mes jau Lečėje!

Išlipame, išeiname iš stoties, o čia... nei vieno, žmogaus, nei vienos mašinos, tik vėjas šiurena numestus popierėlius. Spengianti tyla. Nieko nebesuprantame –   esame mieste kuriame apie 100 tūkstančių gyventojų, esame stoties rajone, šiandien pirmadienis, 13 val. o žmogaus nei vieno... Staiga topteli – mes gi Italijoj ir dabar „šventosios“ siestos laikas! Taigi einame mes per tą miestą vaiduoklį, dairomės, tikrai gražu tik kažkaip nejauku vieniems. Pagaliau senamiestyje sutinkame keletą žmonių, matosi tokių pat neišmanėlių turistų, kaip ir mes, nes doras italas tikrai gerbia “šventąjį” siestos laiką ir po gatves tokiu metu nesibasto. Apeiname Lečės istorinį centrą, gėrimės Vyskupų rūmais (perstatyti 1632 m.), greta stovinčia Duomo bažnyčia (1659 m.), romėnų amfiteatru (I a. pr. Kr.), XVI a. Castelllo pilimi.

Na, jau 15 val. lyg ir praalkstame. Eidami per senamiestį matome lauko kavinukėse pietaujančius žmones. Nutariame pasistiprinti ir mes. Užeiname į vieną kavinę, ten mums sako – deja, pietų metas jau baigėsi, kavinė uždaroma, maloniai kviečiame užeiti vakare, apie 20 val. kai kavinė vėl atsidarys. Na manome, keista kavinė... Užeiname į kitą, trečią ir visur tas pats... O moralas būtų toks – doras italas žino pietų laiką ir tik tuo laiku užkandžiauja, o nedoram turistui taip ir reikia... ir čia jau niekas pagelbėti negali – visos parduotuvės uždarytos, kavinės uždarytos... basta, finito... (beje, MacDonaldas dirbo, bet čia nėjome iš principo). Visa laimė, į rankinę buvau įsimetusi skrudintų kaštonų, pirktų vakarykštėje šventėje. Taigi sėdime pikti ant suolelio Lečėje, kaštonus kramtome ir galvojame – kas negerbia vietinių tradicijų, tą dievas baudžia... Nusprendžiame, jog esame jau pakankamai nubausti ir pasukame į geležinkelio stotį (o visos mintys sukasi apie šaldytuve Monopolyje gulinčią itališką pelėsinę dešrą). Geležinkelio stoties kasa Lečėje dirba. Mes paprašome bilieto į Monopolį. Jums į kokį traukinį paprastą ar greitąjį – klausia kasininkė, - į paprastą bilietas kainuoja 4 EUR, į Eurostar 12 EUR. Ups!!! Na, žinoma mes pasirenkam paprastą – šiaip ar taip Eurostaru jau prasilėkėm...

Grįžę į Monopolį puolame prie dešros ir nusprendžiame pasidaryti gurmanišką vakarienę (čia matyt todėl, kad visą dieną apie maistą galvojome...). Einame į mūsų gatvelės mėsinę (kažkodėl mėsą į ją atveža vakarais). Tikrai, mėsa jau atvežta. Vietinės šeimininkės jau stoviniuoja eilutėje. Atsistojame ir mes. Pasirinkimas nemažas. Mes išsirenkame avienos mentės kepsnelius. Grįžtame į „savo“ terasą, ant grilio išsikepame kepsnius, gurkšnojame vietinį vyną, pirktą iš statinės ir galvojame - gal ne taip jau blogai toj Italijoj, tik reikia tvarką žinoti...

Foto: Kostas Klimavičius

Skaiyti ketvirtą dalį:
Neatrasta Italija (IV)